Ið Tuðtumos á Akmens Tylà

Ugnis, tai mano akys
ÞÆ’ eރ°ރ«lis, tai mano kރ»nas.
Tuރ°tuma, tai mano sostas,
Vieta kur nރ«ra jausmރ¸.
Pasilikރ¦s tik pergalރ«s mostas
Nuaidi danguj jis griausmu.
Nesuprantami dރ»mai styro aplink,
Jie styro iރ° mano paties,
Savރ¦s nejauރ¨iu, patރ¡ sunku apimt;
Nesulauksiu daugiau ateities,
Ratas sustojo ir stingsta stipryn.

Kaip ރ¾emރ« virsta ރ¾vaigރ¾de,
Aރ° tik vienas matau, kaip einu tolyn,
Nes pats aރ° sukރ»riau save.
Kadaise buvau aރ° ރ¾mogus,
Kadaise buvau tik siela,
Likau dabar aރ° ramus
Akmuo apsigaubރ¦s tyla.